Anotacija. „Hamletas" – vienas sudėtingiausių V. Šekspyro kūrinių, išsiskiriantis kitokiais veikėjais, kitokiu jų tragizmu, kitokia ir tragedijos dvasine kompozicija. Be to, daugiausia reikšmės „Hamleto" tragedija turi ateities, o gal ir dabarties literatūrai. Šiuosyk ir pažvelgsiu į labiausiai nagrinėjamą ir komentuojamą, o gal ir ne, kritikų kūrinį.
Reikėtų paminėti, kad V.Šekspyras šią tragediją parašė XVII a. ir tarsi „nukopijavo" nuo XVI a. pab. Anglijoje statomos pjesės „Hamletas", o gal ir rėmėsi pavadinimu apie Jutlandijos princą Amletą, atkeršijusį dėdei ir patėviui už tėvo nužudymą, kurį pirmasis užrašė apie XIII a. danų metraštininkas Saksas Gramatikas. Taigi siužetui medžiagą Šekspyras ėmė iš įvairių šaltinių. Mano manymu, kodėl reikėtų domėtis šiuo kūriniu yra tai, kad naujoji Šekspyro drama tuo metu pranoko ankstesniąją ir išstūmė ją iš teatro repertuaro.
„Hamletas" – poetinė Renesanso drama. Čia mąstoma ir kalbama poetiniais vaizdais ir sąvokomis. Nors tragedija parašyta eiliuota forma, vis dėlto manau, kad ir ne taip sunku šią dramą skaityti. Tad kuo šis kūrinys toks jau svarbus ir įdomus?
Penkių veiksmų tragedija komponuojama taip, kad visų įvykių centre atsiduria danų princas Hamletas. Tačiau antraeiliai personažai – Klaudijus, Gertrūda, Ofelija, Polonijus išgyvena savo tragediją. Šekspyro poetinės tragedijos veiksmo vieta ir laikas labai neapibrėžti, antravertus, tragedijos veiksmas vyksta labai konkrečioje aplinkoje – karaliaus dvare. Nors drama prasideda labai keistai – pilies sargybai vidurnaktį ima vaidentis buvusio karaliaus šmėkla. Bet tai mane dar labiau sudomino ir norėjosi skaityti toliau. Štai kaip gudriai V. Šekspyras sumanė pradėti kūrinį. Hamletas yra sukrėstas motinos poelgio. Ji išteka praėjus vos dviem mėnesiams po karaliaus mirties už jo brolio Klaudijaus, taip negerbdama mirusio vyro. Be to, Hamletas vėliau susitinka su tėvo šmėkla. Taip turbūt princą ir apima siaubas, o gal ir neviltis. Net kyla minčių apie savižudybę, kai jam vėliau iškyla klausimas: „būti ar nebūti". Kuris šiais laikais tikrai, o gal ir ne, yra žinomas. Tai gal ir pats populiariausias iš visų Šekspyro paminėtųjų. Kūrinyje pasirodo ir Hamleto beprotystė, kuri ir didina, draminę įtampą, bet taip Hamletui gal ir geriau, nes jis gali paslėpti vidinį nerimą. Be to, Šekspyras nepatingėjo parašyti, o gal ir taip, dialogų, be kurių ši drama būtų tikrai ne drama. Čia vyrauja konfliktai, kuriuose priešinami teigiamieji ir neigiamieji personažai. Tai dialogai tarp Hamleto ir Ofelijos, ar motinos. Hamletas kalba atvirai, nori įrodyti savo tiesą (kai kalbasi su motina apie šmėklą) ar skaudina savo žodžais Ofeliją – savo mylimąją.
Hamletas delsia keršyti, todėl po specialiai surengto spektaklio, kai Klaudijus iš jo išbėga, jo abejonės išsisklaido. Bet, mano manymu, Hamletas yra gana naivus – juk karalius gali susivaldyti ir neparodyti savo susijaudinimo, neišsiduoti. Štai Šekspyras apie tai, turbūt, ir nepasamprotavo! Bet, kita vertus, taip pasitikėti žmonių jausmų išraiškomis Šekspyro laikais buvo įprasta.
Na, o kūrinio pabaiga gana tragiška ir netikėta. Nors tai būdinga ir kitoms Šekspyro tragedijoms. Hamletas pasitraukia iš šio pasaulio, o tai rodo, koks jis negailestingas pats sau. Tuo pačiu, žuvimas – ir pralaimėjimas, ir pergalė. Toks dramatiškas poelgis verčia mus susimątyti apie gyvenimą, turime patys padaryti išvadas.
Knygos pavadinimas: Vakarų fronte nieko naujo Autorius: Erichas Marija Remarkas Originalo kalba: vokiečių Pirmasis leidimas: 1923 m. Puslapių: 182
Aprašymas: Viena brandžiausių knygų, kurias teko skaityti. Rašymo stilius, esmė, psichologiniai aspektai - neturiu nė vieno priekaišto.
Labai liūdna knyga apie jauną savanorį kareivį Paulių Boimerį, kuris tiesiai iš mokyklos suolo, patenka į frontą. Vyksta I-asis pasaulinis karas. Knyga aprašo šio karo eigą. Vokiečių jaunuoliai daug išgyvena, čia griaudint sprogimams, žūsta žmonės ir draugai. Sėkminga diena yra tada, kai kareiviai gali pavalgyti, pailsėti. Kad ir sprogstant bomboms.
Jaunuoliai nėra subrendę morališkai. Autorius puikiai vaizduoja kareivių baimę. Tiesa, knygoje taip pat nevengiama įprastinio gyvenimo aprašymo, kaip pvz., - kareiviai kariauja su utelėmis, žiurkėmis. Ištroškę meilės, jie paslapčia keliauja kitapus upės pas prancūzes, kuruos suteiktų vaikinams kelias meilės ir švelnumo akimirkas. Už maistą.
"Fronto siaubas kažkur prasmenga, kai tik nusigręžiame nuo jo, ir mes stengiames įveikti jį, krėsdami nepadorius ir piktus juokus; jei kas miršta, tai apie jį sakoma, kad užraukė subinę, ir tokiu tonu kalbame apie viską. Tai gelbėja mus nuo pamišimo. Kol mes taip į viską žiūrime, galime priešintis.
Bet mes nieko neužmirštame! Visa, ką rašo kariniai laikraščiai apie kareivių humorą, kad jie vos spėję grįžti iš uraganinės ugnies, jau rengia pasišokimus, yra didžiausia nesąmonė. Mes juokaujame ne todėl, kad turime humoro, bet esame priversti turėti humoro, nes kitaip pražūtume. Be to, taip per daug ilgai negali trukti, kas mėnesį humoras darosi vis kartesnis.
Ir aš žinau: visa tai, kas dabar, kol mes esame kare, nugrimzta sieloje kaip akmuo, po karo vėl iškils, ir tik tuomet prasidės kalba apie tuos dalykus, ir nuo tos kalbos priklausys gyventi ar mirti. "(ištrauka iš knygos)
Knygos pavadinimas: Sidro namų taisyklės Autorius: John Irving Originalo kalba: anglų Pirmasis leidimas: 1986 m. Puslapių: 760
Aprašymas: Johno Irvingo knygos mane nepaprastai žavi. Jo rašymo stilius yra neįprastas ir būdingas tik jam. Ir jeigu skaitai jo knygą, nežinodamas autoriaus, gali tiksliai atspėti - tai tikrai Irvingas.
Perskaičiau šio autoriaus "Pasaulį pagal Garpą”, "Našlę vieneriems metams”, "Maldą už Oveną Minį”. Ir "Sidro namų taisykles”. Net negalėčiau pasakyti, kuri iš šių knygų įdomiausia, šiuo metu esu dar neatšalusi po paskutinės perskaitytos, kuri ir atrodo geriausia, todėl skubu dalintis įspūdžiais.
Homeras Velzas yra našlaitis. Gimė Sent Klaudo prieglaudoje. Ši prieglauda nėra paprasta, kadangi joje dirbantis daktaras Vilburis Larčas ne tik priima gimdymus, bet ir atlieka uždraustą darbą - abortus. Daktaras Larčas, pamatęs, kad Homeras yra ypač gabus, pradeda berniuką mokyti akušerijos. Gydytojas taip pat parodo, kaip daromi abortai, tačiau jaunam vaikinui leidžia pačiam apsispręsti, ar jam tai yra priimtina ar ne. Vėliau sužinome, kad Homeras griežtai atsisako šio darbo, nes yra įsitikinės, kad ir negimę kūdikiai turi sielą.
Įvykiai pasisuka netikėta linkme, kai į prieglaudą atvažiuoja jauna pora: Kendė ir Volis. Po sėkmingai atlikto aborto, jie grįžta atgal, o kartu su jais iš prieglaudos išvažiuoja Homeras. Jis pradeda dirbti obelų sode ir supranta, kad yra beprotiškai įsimylėjęs jauną Kendę. Vėliau Volis iškeliauja į karą, dingsta be žinios. Kendė pastoja nuo Homero ir tik kai gimsta kūdikis, jie sužino, kad Volis grįžta namo…
Tikrai rekomenduoju perskaityti, nepaisant to, kad knyga gali pasirodyti sunki, kartais net šlykšti. Tai dėl Irvingo stačiokiškumo, jokių tabu nebuvimo. Visoje knygoje tarsi bandoma įrodyti, kad abortai nėra blogis. Na, aš prieš juos esu griežtai nusistačiusi, bet, manau, kad kiekvienas yra atsakingas už savo gyvenimą.
"Moterys, kurios atvykdavo į Sent Klaudą darytis abortų, retai kada pasilikdavo nakvoti. Joms reikėjo mažiau laiko atsigauti, negu gimdyvėms, be to, daktaras Larčas pastebėjo, kad joms geriausia atvažiuoti iš ryto, dar neprašvitus, ir išvažiuoti pavakary, kai sutemsta. Dieną kūdikių verksmas nebuvo aiškiai girdimas-jį užgoždavo vyresnių našlaičių keliamas triukšmas ir gimdyvių bei seselių pokalbiai. Daktaras Larčas matė, kad nutraukti nėštumo atvykusios moterys ypač nuliūsta tik išgirdusios naujagimių riksmą.” (ištrauka iš knygos)
Knygos pavadinimas: Andželos pelenai Autorius: Frank Mc. Court Originalo kalba: anglų Leidimas: 2005 m. Puslapių: 432
Aprašymas: Skaitydama šią knygą vis galvojau - kokią lakią fantaziją turi šis autorius. Kiek daug skausmo įdėta į knygą. Ir kokią reikia turėti vaizduotę, kad visa tai parašytum. Man net į galvą neatėjo mintis, kad čia tikras gyvenimas, tikri jausmai, tikri atsiminimai. Buvau šokiruota, kad kažkas gali taip gyventi…
"Kai pažvelgiu į savo vaikystę, stebiuosi, kaip sugebėjau išgyventi. Žinoma, tai buvo nelaiminga vaikystė: laiminga vaikystė, vargu ar būtų verta Jūsų dėmesio. Blogiau už paprastą nelaimingą vaikystę yra nelaiminga airiška vaikystė, o dar blogiau nelaiminga airiška katalikiška vaikystė.” (ištrauka iš knygos)
Frenkis, knygos autorius, buvo pradėtas ne santuokoje. Tuo, dar net negimęs, kraupindamas savo giminaičius. Aišku, jo tėtis vedė mamą, visos tetos tikėjosi, kad daugiau vaikų nebus. Tačiau… Gimė ir broliai ir vienintelė sesutė. Žiauri lemtis, padovanojusi mergaitę, tarsi angeliuką, neužilgo ją pasiima pas save. Mergytė miršta. O juk taip pakeitė šeimos gyvenimą. Tėtis nustojo gerti, pradėjo dirbti.
Dar didesnis skausmas užplūdo, kai mirė mylimi dvynukai. Po vaikų mirties motina puolė į neviltį. Tėvas vėl geria. Vėliau nusprendžia išvažiuoti į užsienį. Pažada, kad šeima kiekvieną mėnesį gaus pinigėlių. Tačiau nei pinigų, nei žinios iš tėvo vaikai negauna. JIe priversti suktis kaip išmanydami.
Frenkis daro viską, kad tik šeima išgyventų. Žiauri lemtis žiauriai skaudina vaikus.Berniuko gyvenimą pakeičia knygos, kurias jis gali skaityti bibliotekoje.
Knyga parašyti nuostabiu stiliumi, labai stipriai įtraukia, žavi, stebina. Yra tikras aukso lobis. Žiūrėjau ir filmą, kuris nesužavėjo taip, kaip knyga.
Knygos pavadinimas: Įbrolis Autorius: Lars Saabye Christensen Originalo kalba: norvegų Pirmasis leidimas: 2001 m. Puslapių: 688
Aprašymas: Knyga nuo kurios negali atsiplėšti. Viena geriausių ir įdomiausių mano skaitytų spaudinių. Stilius panašus į Irvingo, tik subtilesnis. Ši knyga Norvegijoje yra bestseleris. Ji pripažinta geriausia XXI amžiaus pradžios knyga. Tikrai ne be reikalo.
Ši knyga pasakoja keturių kartų gyvenimo istoriją. Fredas - prievartos vaisius. Paslaptingas personažas, kadangi nėra aišku, koks jis iš tikrųjų yra - ar jo piktumas, savanaudiškumas tai tik kaukė? Gal viduje jis mylintis motiną ir broliuką vaikinas? Kodėl jis šypsosi, kai jį muša? Kodėl kambarį dalina per pusę storu brūkšniu? Kodėl draudžia broliui dėkoti kioske už prekes? Jo broliukas keistu vardu Barnumas - garbanotas mažo ūgio vaikinas, kurio svajonė yra bent kažkiek paaugti. Nenorėdamas lankyti šokių, pačią pirmą dieną pabučiuoja berniuką ir yra išmetamas. Bet įgija nuostabius draugus - Vivjeną ir Pederį. Vera - vaikinų mama. Visos moterys šeimoje yra vienišos. Kiekvienos likimas vis kitoks.
Knyga parašyta labai realistiškai, vaizduoja žmonių gyvenimus. Nors puslapių yra labai daug, skaityti ją yra vienas malonumas. Norėtųsi sužinoti, kaip toliau klostosi veikėjų gyvenimas.
Knygos pavadinimas: Kinrožės žiedas Autorius: Chimamanda Ngozi Originalo kalba: anglų Pirmasis leidimas: 2003 m. Puslapių: 256
Aprašymas: Kilusi iš Nigerijos rašytoja nuostabiu būdu atpasakoja turtingos šeimos gyvenimą. Tėvas yra pasiturintis verslininkas, vaikai gauna labai gerą išsilavinimą prestižinėje mokykloje. Nepaisant gražios išorės, jų šeima yra psichologiškai gniuždoma. Tėvas - beprotiškas religijos fanatikas. Jo tikėjimas draudžia jam rūpintis senu tėvu, jis net draudžia savo vaikams susitikti su seneliu ilgiau negu 15 min. Už menkiausią nusižengimą jis baudžia savo vaikus žiauriausiais būdais - vien tik sužinojęs, kad jo dukra nuslėpė nuo jo buvusi su seneliu viename name, tėvas mergaitei karštu vandeniu nuplikina kojas. Kad daugiau nenusidėtų.
Vaikai yra suvaržyti, jie turi viską, bet kartu nieko. Jų gyvenimą praskaidrina viešnagė pas tetą, kur vaikai pirmą kartą susiduria su paprastu gyvenimu, skurdu, sunkiu darbu.
Knyga yra be galo įdomi - ir rašymo stilius, įvykių aprašymas, fabula - tai tikrai nėra menkavertis skaitaliukas. Tai kartu ir psichologinė knyga, parodanti gyvenimo realybę, kartais net nesuprantamą mąstymą, pasiaukojimą, paklusnumą.
Tai literatūros kūrinys, vienas iš nedaugelio, kuris išspaudžia ašarą…
"Tėvas atsisėdo prie stalo ir įsipylė arbatos į porcelianinį puodelį su rausvom gėlytėm palei kraštą. Laukiau, kol jis, kaip visados, pasiūlys ir man su Jaja gurkštelti. Jis tai vadina "meilės gurkšneliais”, nes visais mažais dalykais, kuriuos mėgo, dalydavosi su jam brangiais žmonėmis. "Meilės gurkšnelis” - sakydavo jis, ir Jaja sriubtelėdavo pirmas. Po to aš abiem rankom paimdavau iš tėvo puodelį ir priglausdavau sau prie lūpų. Vienas gurkšnelis. Arbata visad būdavo deginamai karšta ir visados nuplikydavo liežuvį. Bet aš į tai nekreipiau dėmesio, nes žinojau, kad nuplikydama liežuvį į mane smelkiasi tėvo meilė.” (ištrauka iš knygos)
Knygos pavadinimas: 9 mėnesiai Autorius: Sabine Danion - Marin Versta iš: prancūzų Leidimo metai: 2011 m. Puslapių: 120
Aprašymas: Negimusio vaikelio akimis pasakota istorija apie laukimo džiaugsmą ir rūpestį nuo pirmos gyvybės sekundės. Knyga papasakota įdomiu, užkrečiančiu stiliumi, labai aiškiai pasakodama ir mokydama tėvelius, kas jų laukia, ką reikia paruošti, kuo pasirūpinti.
Knygos pabaigoje yra įamžintos vaikų mintys, kurios priverčia nusijuokti. Kokie visgi išmanūs, protingi ir sąmoningi yra mūsų vaikai ir kaip įdomiai jie suvokia pasaulį. Per savo prizmę, kuri žavi paprastumu, logiškumu ir genialumu.
Knygutė tiks kaip puiki dovana būsimiems tėveliams.
Knygos pavadinimas: Sesė Autorius: Malgorzata Saramonowicz Originalo kalba: lenkų Leidimo metai: 2000 Puslapių: 135 Aprašymas: Dvidešimto amžiaus aukso fondo knyga su tarakonu viršelyje. Šlykšti, baisi, jaudinanti, nesuprantama, įtraukianti, nuostabi, įdomi. Tarsi ir norisi ją mesti skaityti, bet negali. Bandai suprasti, suvokti, ne viskas pavyksta. Tik skaitant toliau dalykai pradeda aiškėti. Marija guli komoje, o joje yra jos vaisius – vaikas. Daktarai reikalauja aborto, bet jos vyras Jakubas nesutinka. Niekas nesupranta, kas atsitiko Marijai – iš niekur nieko priepuolis, po kurio gili koma. Vyras pradeda kapstytis jos praeityje, ieškoti keistos būsenos priežasčių, galiausiai suvokia, kad apie savo žmoną nežinojo nieko…
Tai knyga apie skausmą, beprotišką baimę, fanatizmą, laukimą ir meilę,,,
Knygos pavadinimas: Andželos pelenai Autorius: Frank Mc. Court Originalo kalba: anglų Leidimas: 2005 m. Puslapių: 432
Aprašymas: Skaitydama šią knygą vis galvojau - kokią lakią fantaziją turi šis autorius. Kiek daug skausmo įdėta į knygą. Ir kokią reikia turėti vaizduotę, kad visa tai parašytum. Man net į galvą neatėjo mintis, kad čia tikras gyvenimas, tikri jausmai, tikri atsiminimai. Buvau šokiruota, kad kažkas gali taip gyventi…
"Kai pažvelgiu į savo vaikystę, stebiuosi, kaip sugebėjau išgyventi. Žinoma, tai buvo nelaiminga vaikystė: laiminga vaikystė, vargu ar būtų verta Jūsų dėmesio. Blogiau už paprastą nelaimingą vaikystę yra nelaiminga airiška vaikystė, o dar blogiau nelaiminga airiška katalikiška vaikystė.” (ištrauka iš knygos)
Frenkis, knygos autorius, buvo pradėtas ne santuokoje. Tuo, dar net negimęs, kraupindamas savo giminaičius. Aišku, jo tėtis vedė mamą, visos tetos tikėjosi, kad daugiau vaikų nebus. Tačiau… Gimė ir broliai ir vienintelė sesutė. Žiauri lemtis, padovanojusi mergaitę, tarsi angeliuką, neužilgo ją pasiima pas save. Mergytė miršta. O juk taip pakeitė šeimos gyvenimą. Tėtis nustojo gerti, pradėjo dirbti.
Dar didesnis skausmas užplūdo, kai mirė mylimi dvynukai. Po vaikų mirties motina puolė į neviltį. Tėvas vėl geria. Vėliau nusprendžia išvažiuoti į užsienį. Pažada, kad šeima kiekvieną mėnesį gaus pinigėlių. Tačiau nei pinigų, nei žinios iš tėvo vaikai negauna. JIe priversti suktis kaip išmanydami.
Frenkis daro viską, kad tik šeima išgyventų. Žiauri lemtis žiauriai skaudina vaikus.Berniuko gyvenimą pakeičia knygos, kurias jis gali skaityti bibliotekoje.
Knyga parašyti nuostabiu stiliumi, labai stipriai įtraukia, žavi, stebina. Yra tikras aukso lobis. Žiūrėjau ir filmą, kuris nesužavėjo taip, kaip knyga.
Knygos pavadinimas: Baltos durys Autorius: Vytautas Račickas Originalo kalba: lietuvių Leidimas: 2010 m. Puslapių: 210
Aprašymas; Knyga iš nominuotų Metų knygai leidinių, skirtų paaugliams. Sakyčiau, skirta vyresniems paaugliams, gal nuo kokių 15 metų. Knyga parašyta vidinių monologų, dienoraščio forma, daugiausia atskleidžiamos vidinės emocijos. Gaila, tačiau knyga labai liūdna.
Pagrindinis herojus - Genas, gyvena su tėvais, sese bei dėde Fūnia. Pastarasis berniukui skiria labai daug dėmesio ir meilės. Tėvas, verslininkas, yra pastoviai užsiėmęs ir vaikai jam nelabai rūpi. Motina nebando kištis į jų gyvenimus. Sesuo su broliu irgi nėra labai artima. Tik dėdė Fūnia daugiausia dėmesio skiria berniukui - veda į teatrą, gamtą, kalbasi, pasakoja. Kai dėl baisios ligos jis miršta, berniukas palūžta. Jo vaikystė baigiasi. Tiesa, dar yra teatras, būrelis, mokykla, tačiau tai trunka neilgai, nes būrelio vadovas yra paskirtas direktoriumi ir daugiau negali skirti dėmesio mažiesiems aktoriams. Dar yra mergaitė Agnietė, kuri irgi atsiliepia į berniuko jausmus. Deja, berniukas ir jos pasijunta išduotas.. Vėliau… Žodžiu, palūžęs, talentingas vaikinas. Jis vis labiau sminga į narkotikus ir dėl to ne tik jo, bet ir aplinkinių gyvenimas tampa labai baisus.
Knyga labai primena "Heroiną”, tik kažkuo yra artimesnė, gal dėl to, kad lietuvių autoriaus. Skausminga. Beprotiškai lengvai skaitoma, pamokanti. Derėtų perskaityti ir šiuolaikiniams tėvams, kurie šiandien yra tokie užsiėmę. Tik viršelis nuobodokas.
Nujaučiu, kad būtent ši knyga ir taps METŲ KNYGA, paauglių kategorijoje.
| Website Builder Templates
