Anotacija. „Hamletas" – vienas sudėtingiausių V. Šekspyro kūrinių, išsiskiriantis kitokiais veikėjais, kitokiu jų tragizmu, kitokia ir tragedijos dvasine kompozicija. Be to, daugiausia reikšmės „Hamleto" tragedija turi ateities, o gal ir dabarties literatūrai. Šiuosyk ir pažvelgsiu į labiausiai nagrinėjamą ir komentuojamą, o gal ir ne, kritikų kūrinį.
Reikėtų paminėti, kad V.Šekspyras šią tragediją parašė XVII a. ir tarsi „nukopijavo" nuo XVI a. pab. Anglijoje statomos pjesės „Hamletas", o gal ir rėmėsi pavadinimu apie Jutlandijos princą Amletą, atkeršijusį dėdei ir patėviui už tėvo nužudymą, kurį pirmasis užrašė apie XIII a. danų metraštininkas Saksas Gramatikas. Taigi siužetui medžiagą Šekspyras ėmė iš įvairių šaltinių. Mano manymu, kodėl reikėtų domėtis šiuo kūriniu yra tai, kad naujoji Šekspyro drama tuo metu pranoko ankstesniąją ir išstūmė ją iš teatro repertuaro.
„Hamletas" – poetinė Renesanso drama. Čia mąstoma ir kalbama poetiniais vaizdais ir sąvokomis. Nors tragedija parašyta eiliuota forma, vis dėlto manau, kad ir ne taip sunku šią dramą skaityti. Tad kuo šis kūrinys toks jau svarbus ir įdomus?
Penkių veiksmų tragedija komponuojama taip, kad visų įvykių centre atsiduria danų princas Hamletas. Tačiau antraeiliai personažai – Klaudijus, Gertrūda, Ofelija, Polonijus išgyvena savo tragediją. Šekspyro poetinės tragedijos veiksmo vieta ir laikas labai neapibrėžti, antravertus, tragedijos veiksmas vyksta labai konkrečioje aplinkoje – karaliaus dvare. Nors drama prasideda labai keistai – pilies sargybai vidurnaktį ima vaidentis buvusio karaliaus šmėkla. Bet tai mane dar labiau sudomino ir norėjosi skaityti toliau. Štai kaip gudriai V. Šekspyras sumanė pradėti kūrinį. Hamletas yra sukrėstas motinos poelgio. Ji išteka praėjus vos dviem mėnesiams po karaliaus mirties už jo brolio Klaudijaus, taip negerbdama mirusio vyro. Be to, Hamletas vėliau susitinka su tėvo šmėkla. Taip turbūt princą ir apima siaubas, o gal ir neviltis. Net kyla minčių apie savižudybę, kai jam vėliau iškyla klausimas: „būti ar nebūti". Kuris šiais laikais tikrai, o gal ir ne, yra žinomas. Tai gal ir pats populiariausias iš visų Šekspyro paminėtųjų. Kūrinyje pasirodo ir Hamleto beprotystė, kuri ir didina, draminę įtampą, bet taip Hamletui gal ir geriau, nes jis gali paslėpti vidinį nerimą. Be to, Šekspyras nepatingėjo parašyti, o gal ir taip, dialogų, be kurių ši drama būtų tikrai ne drama. Čia vyrauja konfliktai, kuriuose priešinami teigiamieji ir neigiamieji personažai. Tai dialogai tarp Hamleto ir Ofelijos, ar motinos. Hamletas kalba atvirai, nori įrodyti savo tiesą (kai kalbasi su motina apie šmėklą) ar skaudina savo žodžais Ofeliją – savo mylimąją.
Hamletas delsia keršyti, todėl po specialiai surengto spektaklio, kai Klaudijus iš jo išbėga, jo abejonės išsisklaido. Bet, mano manymu, Hamletas yra gana naivus – juk karalius gali susivaldyti ir neparodyti savo susijaudinimo, neišsiduoti. Štai Šekspyras apie tai, turbūt, ir nepasamprotavo! Bet, kita vertus, taip pasitikėti žmonių jausmų išraiškomis Šekspyro laikais buvo įprasta.
Na, o kūrinio pabaiga gana tragiška ir netikėta. Nors tai būdinga ir kitoms Šekspyro tragedijoms. Hamletas pasitraukia iš šio pasaulio, o tai rodo, koks jis negailestingas pats sau. Tuo pačiu, žuvimas – ir pralaimėjimas, ir pergalė. Toks dramatiškas poelgis verčia mus susimątyti apie gyvenimą, turime patys padaryti išvadas.
V .Sekspyras - geriausias , mano nuomuone, tragediju autorius. Viena geriausiu jo sukurtu tragediju - "Hamletas". Tokie dalykai, kaip tragedijos "Hamletas" kaonflik 12312t191m tas, zmogaus likimas jam priesiskame pasaulyje, daugeli kartu literaturos moksliniku aptarti, tačiau kartai iskyla klausymu. Vienas "idomesniu- gerio ir blogio kova V.Sekspyro "Hamlete". "Hamleto" vekejai tarsi pasiskrste I dvi stovyklas- gerieji ir blogieji. "Geriesiems" priklauso Hamletas, Koraejus ir kt. Sie veikejai tarsi simbolizuoja gėrio ir blogio kova. Hamletas simbolizuoja gėri. Jis- ryskiausias ir tragiskiausias tragedijos herojus. Princas visa Danija laiko kalėjimu, visa aplinka supuvusia, kirminu pagrauzta. Visoje dramoje Hamletas kovoja uz gėri. Klaudijus- Danijos karalius. Jis nuzudė Hamleto tėva ir nori nuzudyti pati Hamleta. Klaudijus visoje tragedijoje dangstosi veidmainio kauke. Klaudijus ir Polonijus- uz blogi kovojančios jėgos. Karalius ir jo patarėjas seka Hamleta, ji snipinėja, netgi nori nunuodyti. Visoje tragedijoje kovoja Hamletas ir Klaudijus- gėris ir blogis. Pačioje tragedijos pradzioje Hamletas nezinojo, kad jo tėva nuzudė Klaudijus. Hamletas piktinasi skubotomis Klaudijaus ir Gertrudos (savo motinos) vestuvėmis. Vėliau Hamletas susitinka su tėvo smėkla. Jis suzino, kad tėva nuzudė Klaudijus. Hamletas prisiekia atkersyti, t.y. kovoti uz gėri. Vėliau Hamletas apsimeta bepročiu, nes jam taip lengviau persiokioti Klaudiju. Blogio jėgas simbolizuoja Polonijus. Jis norėtu sutaikyti Hamleta ir Klaudiju, bet paklusta karaliaus isakymui. Pagrindine Polonijaus veikla- snipinėjimas. Besnipinėdamas Hamleta, Polonijus zuva. Klaudijaus charakteris atsiskleidzia per veiksmus ir poelgius jis issiunčia Laerta i Prancuzija; siunčia Hamleta I Anglija, bet Hamletas grizta. Paskutiniame skyriuje gėrio ir blogio kova pasiekia kulminacija. Hamleto ir Laerto kova labai dramatiska. Hamletas- tragiskas herojus, gyvenantis smurto ir neteisybės pasulyje. Kai jis nuzudo Laerta ir Klaudiju, tai mirsta pats (jis buvo suzeistas nuodais pateptu kardu). Hamletas laimejo pralaimedamas. Visoje tragedijoje tarp Hamleto ir Klaudijaus blaskosi karaliene Gertruda. Viena karta ji palaiko Hamleta, kita karta- Klaudiju. Paskutiniame veiksme ji isgeria Hamletui skirtus nuodus ir savo mirtimi tarsi sujungia pagrindinius tragedijos priesininkus- Hamleta ir Klaudiju. Gerio ir blogio kova aktuali visais laikais V.Sekspyras savo kurinyje "Hamletas" tai ypač isryskina ir parodo, kad geris visada laimi. Nors Hamletas ir zuvo, tačiau jis atkersyjo savo tevo zudikui ir mire nepralaimejas.-
1. Mergaitė juokdavosi, kad su žibintu ateidavau ir dieną, irnetgivasaros dienomis ir kad jį atsargiai kabindavau po sija priemenėj. 2. Laikydamas kibirą rankoje, jis apsigręžia ir eina nematomo, bet šiluma alsuojančio sunkvežimio link, ir tuojau šalia išgirsta ir berniuko alsavimą. 3. Aukštas, lieknas profesorius, dailininkas, prieš karą studijavęs užsieniuose, kalba apie kelią, kuriuo dabar važiuoja:ne toksjis buvęs kadaise, daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų, kai jie, keli dailininkai, jauni vyrukai, pėsti keliavo per šitą kraštą, per Žemaitiją, tapydami jos peizažus, bažnyčias ir žmones. 4. Sapnuodamas dažnai žinodavo, kad sapnuoja, žinodavo, kas bus toliau, irvis tiekbaimė neapleisdavo – jo žinojimas nepadėdavo. 5. Žmogus, kuris iš pirmo žvilgsnio kitam žmogui nesukelia baimės, nerimo, yra silpnas žmogus. 6. Kylant juodu keliu aukštyn, nuo kalno sužibino stiprios šviesos, jos pamažu artėjo, o kad buvo rūkas, tai labai sunku buvo pasakyti, ar šviesos toli, ar arti, todėl žmogus, nieko nelaukęs, pasuko į šalį ir vos nenugarmėjo žemyn nuo pakriaušio. 7. O juk tikriausiai jos namuosekas norsyra mūsų vietoje, Vincai. 8. Dabar ausyse dar girdėjo kaukšint žingsnius amžinose juodo akmens bažnyčiose ir bliaunant į žemą žolelę išleistus ėriukus. 9. Galvojau, galvojau, ir pasirodo, kad apie kiekvieną dalyką, kai įsigilini, galiką norspasakyti. 10. Kad ir kas jam, dabar sėdinčiam už vairo, atsitiktų, jis negalės susitaikyti su mintim, kad juoda yra juoda, o balta – balta.
[Turbūt] Tur(būt) [be reikalo] (be)reikalo [ne viską] (ne)viską išklausiau iki galo. [Ne tas] (Ne)tas s[ą]varžėles man padavei. Dalyvauti Lietuvos mokslų akademijos rengiamoje konferencijoje reikėjo [ne tau] (ne)tau, o man. [Ne vienam] (Ne)vienam pritrūksta jėgų užkopti [ligi pat] ligi(pat) savojo laimės žiburio. Tai [nebe pirmoji] (ne)(be)pirmoji mano tolima išv[y]ka. [Argi] Ar(gi) taip svarbu, kas laimės: jei [ne tas] (ne)tas, tai kitas. Vaikai jau [nebe tokie] (ne)(be)tokie maži. Dar [ne visi] (ne)visi susirinko į Vytauto Didžiojo universiteto senato posėdį. Lietuvos Respublikos u[žs]ienio reikalų ministerija gavo [nebe visus] (ne)(be)visus mano si[ų]stus laiškus. Saulės užtemimas buvo [nevisiškas] (ne)visiškas. Iš [kurgi] kur(gi) tas [nevisiškas] (ne)visiškas tavo pasitikėjimas pač[iai]s brangiaus[iai]s ir artimiaus[iai]s žmonėmis? Maisto a[t]sargų visai [nebekas] (ne)(be)kas belikę. Derlius š[į]met tikrai [nekoks] (ne)koks. Gyd[y]tojas chir[u]rgas blaškėsi po operacinę kaip [nesavas] (ne)savas. Visą dieną tu elgiesi lyg [nevisas] (ne)visas – vaikštai iš kampo į kampą nukabin[ę]s nosį, išt[į]susiu veidu. [Nebekokia] (Ne)(be)kokia čia laimė vienam visą amžių var[g]ti. Kelionė į Kuršių neriją sekėsi [nekaip] (ne)kaip. Mokykloje mokėsi [nekaip] (ne)kaip, tai ir universitete sekėsi [ne per geriausiai] (ne)(per)geriausiai. Elgiesi [ne kaip] (ne)kaip tikras vyras, o kaip piemengal[y]s. [Ne alkani|nealkani] (Ne)alkani ir jie buvo. Tu man [ne svetimas|nesvetimas] (ne)svetimas. Oras buvo [ne šaltas|nešaltas] (ne)šaltas. Aš jau [nebe jaunas|nebejaunas] (ne)(be)jaunas žmogus. Matau, Mataušėli, kad [ne guli|neguli] (ne)guli, o stovi ir pustai tas savo rankeles. Jis [ne verkia|neverkia] (ne)verkia, o juokiasi. Moterys šiais laikais [nesensta|ne sensta] (ne)sensta, tik įdomesnės darosi. Žirgas [ne bėga|nebėga] (ne)bėga, tik piestu stoja. Lėktuvas [nebe ūžė|nebeūžė] (ne)(be)ūžė, o kaukt[e] kaukė. [Nedarbas] (Ne)darbas savo tėvynėje žmogų psichologiškai slegia lab[i]au negu gyvenimas [nelaisvėje] (ne)laisvėje ar svetimame krašte. Tau rūpi [nebe darbas] (ne)(be)darbas, o tėvų ir giminių turtai. Juos apėmė [neviltis] (ne)viltis, kai suž[i]nojo matemat[i]kos egzamino rezultatus. Lapus nuo medžių nudr[a]skė [ne vėjas] (ne)vėjas, jie krito pak[ą]sti pirm[u]jų šalnų. Ekstravagantiškus uždarosios akcinės bendrovės „Perlita" si[u]vinius labiausiai perka [ne moterys] (ne)moterys, o p[aa]uglės ir jaunos merginos. Aš [ne Kastytis] (ne)K__stytis, o K[ę]stutis. Mano pu[ss]eserė gyvena [ne Kijeve] (ne)Kijeve, bet Frankfurte prie Maino. Neur[gz]k, [tu gi] tu(gi) [ne šuo] (ne)šuo, o žmogus. Pirkis [ne butą] (ne)butą, bet namą. Lietuvoje gyvena ir [ne lietuvių|nelietuvių] (ne)lietuvių. Į prezidento suren[g]tą spaudos konferenc[ij]ą buvo įleista daug [ne žurnalistų|nežurnalistų] (ne)žurnalistų. [Nespecialistams|Ne specialistams] (Ne)specialistams dažnai sunku surasti optimalų sprendimą sudėtingesn[iai]s, daugiau teorinių žinių reikalauj[a]nčiais atvejais. [Ne be pagrindo] (Ne)(be)pagrindo visos ministerijos ir departamentai buvo įpareigoti per mėnesį atleisti pareigas dubliuoj[a]nčius darbuotojus. Tokiose valstybėse žmonės [ne be priežasties] (ne)(be)priežasties grim[z]ta į narkomanijos ir alkoholizmo li[ū]ną. Kodėl tu šautuvą [nevietoj] (ne)vietoj laikai? [Nevietoj] (Ne)vietoj pasodintas bulves apsėmė pakil[ę]s upelio vanduo. [Netoli] (Ne)toli manęs ant pievelės t[y]so tas visų garbinamas išt[į]sėlis krepšininkas, apsivilk[ę]s nut[į]susiu me[g]ztiniu. K[oo]peratyvo įkūrimą nusprendė paremti [nemažai] (ne)mažai Ž[a]slių miestelio gyventojų. Man [nevisiškai] (ne)visiškai aišku, kas į mūsų šaldytuvą galėjo įkišti tą apipel[i]jusią picą su [šampinjonais|šampinionais]. Per keletą metų pasienio miestelis pasikeitė [neatpaž[į]stamai] (ne)atpaž__stamai. [Netinkamai] (Ne)tinkamai elgdamasis tu nieko gero [nepasieksi] (ne)pasieksi. [Argi] Ar(gi) [netyčia] (ne)tyčia įmanoma įsivelti į tokį suplanuotą nusikaltimą? [Nejučiomis] (Ne)jučiomis gr[į]žtelėj[ę]s, išvydo perbalusį draugo veidą. [Šįkart] Š__(kart) jis kalbėjo [nebe piktai] (ne)(be)piktai ar gr[a]sinamai, bet švelniai, įtikinamai. Šį pavasarį ji [pirmąsyk] pirm__(syk) apsirengė [ne juodai] (ne)juodai, o ryškiai, spalvingai. Išsiskiriame juk [ne amžinai|neamžinai] (ne)amžinai. Tu atrodai [ne jaunai|nejaunai] (ne)jaunai. Jie [ne kartą] (ne)kartą yra susipykę ir vėl susitaikę. Vilniaus banko valdytojas [ne juokais] (ne)juokais įsiuto, kad jam [ne laiku] (ne)laiku pranešė apie paskolos išdavimą. [Šįryt] Š__(ryt) per nakties vėsos atgaivintą dykumą jie žin[g]sniavo [ne greta] (ne)greta. Pasikalbėti reikėt[ų] [ne namie] (ne)namie. Man rodos, kad jūs abu [per daug] (per)daug skirtingi ir jums tikrai [ne pakeliui] (ne)pakeliui. Katino [negalima] (ne)galima glostyti [ne paplaukiui] (ne)paplaukiui. Mūsų sode obelys žydi ir veda vaisius [ne pamečiui] (ne)pamečiui. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas [ne veltui] (ne)veltui susilaukia tiek daug kritikos. Vaikai [ne visada] (ne)visada gerai sutaria su tėvais, bet [užtat] už(tat) dievina savo senelius. Man [ne visai] (ne)visai aišku, kodėl jau prireikė pataisų prieš mėnesį pasirodžius[ia]m Įmonių bankroto įstatymui. Miesto centre automobilį galima pasistatyti [ne visur] (ne)visur. Susitarti su butų ekspl[oa]tacijos tarn[y]bomis pasisekė [ne taip] (ne)taip greit. Bet š[ia]ndien visas tavo darbas tikrai [ne perniek] (ne)(per)niek. [Ne pirmąkart] (Ne)pirm__(kart) tu pamiršti vis[a], ką aš tau buvau sakęs. Pasipylus priekaištų lavinai, ilgai sėdėjo panarinęs galvą, po to pažvelgė į mus visus, bet atsakė [ne tuojau] (ne)tuojau. [Ne visuomet] (Ne)visuomet dėl šios ligos sutrinka tik judesių k[oo]rdinacija. Susitarė susitikti [ne šiandien] (ne)š__ndien ir [ne rytoj] (ne)rytoj, bet po savaitės.
Knygos pavadinimas: Vakarų fronte nieko naujo Autorius: Erichas Marija Remarkas Originalo kalba: vokiečių Pirmasis leidimas: 1923 m. Puslapių: 182
Aprašymas: Viena brandžiausių knygų, kurias teko skaityti. Rašymo stilius, esmė, psichologiniai aspektai - neturiu nė vieno priekaišto.
Labai liūdna knyga apie jauną savanorį kareivį Paulių Boimerį, kuris tiesiai iš mokyklos suolo, patenka į frontą. Vyksta I-asis pasaulinis karas. Knyga aprašo šio karo eigą. Vokiečių jaunuoliai daug išgyvena, čia griaudint sprogimams, žūsta žmonės ir draugai. Sėkminga diena yra tada, kai kareiviai gali pavalgyti, pailsėti. Kad ir sprogstant bomboms.
Jaunuoliai nėra subrendę morališkai. Autorius puikiai vaizduoja kareivių baimę. Tiesa, knygoje taip pat nevengiama įprastinio gyvenimo aprašymo, kaip pvz., - kareiviai kariauja su utelėmis, žiurkėmis. Ištroškę meilės, jie paslapčia keliauja kitapus upės pas prancūzes, kuruos suteiktų vaikinams kelias meilės ir švelnumo akimirkas. Už maistą.
"Fronto siaubas kažkur prasmenga, kai tik nusigręžiame nuo jo, ir mes stengiames įveikti jį, krėsdami nepadorius ir piktus juokus; jei kas miršta, tai apie jį sakoma, kad užraukė subinę, ir tokiu tonu kalbame apie viską. Tai gelbėja mus nuo pamišimo. Kol mes taip į viską žiūrime, galime priešintis.
Bet mes nieko neužmirštame! Visa, ką rašo kariniai laikraščiai apie kareivių humorą, kad jie vos spėję grįžti iš uraganinės ugnies, jau rengia pasišokimus, yra didžiausia nesąmonė. Mes juokaujame ne todėl, kad turime humoro, bet esame priversti turėti humoro, nes kitaip pražūtume. Be to, taip per daug ilgai negali trukti, kas mėnesį humoras darosi vis kartesnis.
Ir aš žinau: visa tai, kas dabar, kol mes esame kare, nugrimzta sieloje kaip akmuo, po karo vėl iškils, ir tik tuomet prasidės kalba apie tuos dalykus, ir nuo tos kalbos priklausys gyventi ar mirti. "(ištrauka iš knygos)
Knygos pavadinimas: Sidro namų taisyklės Autorius: John Irving Originalo kalba: anglų Pirmasis leidimas: 1986 m. Puslapių: 760
Aprašymas: Johno Irvingo knygos mane nepaprastai žavi. Jo rašymo stilius yra neįprastas ir būdingas tik jam. Ir jeigu skaitai jo knygą, nežinodamas autoriaus, gali tiksliai atspėti - tai tikrai Irvingas.
Perskaičiau šio autoriaus "Pasaulį pagal Garpą”, "Našlę vieneriems metams”, "Maldą už Oveną Minį”. Ir "Sidro namų taisykles”. Net negalėčiau pasakyti, kuri iš šių knygų įdomiausia, šiuo metu esu dar neatšalusi po paskutinės perskaitytos, kuri ir atrodo geriausia, todėl skubu dalintis įspūdžiais.
Homeras Velzas yra našlaitis. Gimė Sent Klaudo prieglaudoje. Ši prieglauda nėra paprasta, kadangi joje dirbantis daktaras Vilburis Larčas ne tik priima gimdymus, bet ir atlieka uždraustą darbą - abortus. Daktaras Larčas, pamatęs, kad Homeras yra ypač gabus, pradeda berniuką mokyti akušerijos. Gydytojas taip pat parodo, kaip daromi abortai, tačiau jaunam vaikinui leidžia pačiam apsispręsti, ar jam tai yra priimtina ar ne. Vėliau sužinome, kad Homeras griežtai atsisako šio darbo, nes yra įsitikinės, kad ir negimę kūdikiai turi sielą.
Įvykiai pasisuka netikėta linkme, kai į prieglaudą atvažiuoja jauna pora: Kendė ir Volis. Po sėkmingai atlikto aborto, jie grįžta atgal, o kartu su jais iš prieglaudos išvažiuoja Homeras. Jis pradeda dirbti obelų sode ir supranta, kad yra beprotiškai įsimylėjęs jauną Kendę. Vėliau Volis iškeliauja į karą, dingsta be žinios. Kendė pastoja nuo Homero ir tik kai gimsta kūdikis, jie sužino, kad Volis grįžta namo…
Tikrai rekomenduoju perskaityti, nepaisant to, kad knyga gali pasirodyti sunki, kartais net šlykšti. Tai dėl Irvingo stačiokiškumo, jokių tabu nebuvimo. Visoje knygoje tarsi bandoma įrodyti, kad abortai nėra blogis. Na, aš prieš juos esu griežtai nusistačiusi, bet, manau, kad kiekvienas yra atsakingas už savo gyvenimą.
"Moterys, kurios atvykdavo į Sent Klaudą darytis abortų, retai kada pasilikdavo nakvoti. Joms reikėjo mažiau laiko atsigauti, negu gimdyvėms, be to, daktaras Larčas pastebėjo, kad joms geriausia atvažiuoti iš ryto, dar neprašvitus, ir išvažiuoti pavakary, kai sutemsta. Dieną kūdikių verksmas nebuvo aiškiai girdimas-jį užgoždavo vyresnių našlaičių keliamas triukšmas ir gimdyvių bei seselių pokalbiai. Daktaras Larčas matė, kad nutraukti nėštumo atvykusios moterys ypač nuliūsta tik išgirdusios naujagimių riksmą.” (ištrauka iš knygos)
Knygos pavadinimas: Andželos pelenai Autorius: Frank Mc. Court Originalo kalba: anglų Leidimas: 2005 m. Puslapių: 432
Aprašymas: Skaitydama šią knygą vis galvojau - kokią lakią fantaziją turi šis autorius. Kiek daug skausmo įdėta į knygą. Ir kokią reikia turėti vaizduotę, kad visa tai parašytum. Man net į galvą neatėjo mintis, kad čia tikras gyvenimas, tikri jausmai, tikri atsiminimai. Buvau šokiruota, kad kažkas gali taip gyventi…
"Kai pažvelgiu į savo vaikystę, stebiuosi, kaip sugebėjau išgyventi. Žinoma, tai buvo nelaiminga vaikystė: laiminga vaikystė, vargu ar būtų verta Jūsų dėmesio. Blogiau už paprastą nelaimingą vaikystę yra nelaiminga airiška vaikystė, o dar blogiau nelaiminga airiška katalikiška vaikystė.” (ištrauka iš knygos)
Frenkis, knygos autorius, buvo pradėtas ne santuokoje. Tuo, dar net negimęs, kraupindamas savo giminaičius. Aišku, jo tėtis vedė mamą, visos tetos tikėjosi, kad daugiau vaikų nebus. Tačiau… Gimė ir broliai ir vienintelė sesutė. Žiauri lemtis, padovanojusi mergaitę, tarsi angeliuką, neužilgo ją pasiima pas save. Mergytė miršta. O juk taip pakeitė šeimos gyvenimą. Tėtis nustojo gerti, pradėjo dirbti.
Dar didesnis skausmas užplūdo, kai mirė mylimi dvynukai. Po vaikų mirties motina puolė į neviltį. Tėvas vėl geria. Vėliau nusprendžia išvažiuoti į užsienį. Pažada, kad šeima kiekvieną mėnesį gaus pinigėlių. Tačiau nei pinigų, nei žinios iš tėvo vaikai negauna. JIe priversti suktis kaip išmanydami.
Frenkis daro viską, kad tik šeima išgyventų. Žiauri lemtis žiauriai skaudina vaikus.Berniuko gyvenimą pakeičia knygos, kurias jis gali skaityti bibliotekoje.
Knyga parašyti nuostabiu stiliumi, labai stipriai įtraukia, žavi, stebina. Yra tikras aukso lobis. Žiūrėjau ir filmą, kuris nesužavėjo taip, kaip knyga.
| Website Builder Templates
